Pastaba: Bakstelėkite arba dukart spustelkite bet kurią teksto vietą, kad išgirstumėt.
Šio leidinio adresatas pirmiausia mūsų jaunimas. Dėl šių priežasčių knygoje pateikti tik 19181953 m. istorijos pradmenys, minimalizuotos šaltinių nuorodos. Viliamasi, kad knygoje išdėstyta faktologija ir vertinimai padės skaitytojams išsiugdyti imunitetą nuožmaus propagandinio karo kurstytojų prasimanymams.
Pagrįstai skaitytojui gali kilti klausimas kodėl iš tūkstantmetės Lietuvos istorijos pasirinktas būtent 19181953 m. laikotarpis? Kiekvienos šalies istorija matuojama ne metais, o vyksmo intensyvumu. Šiuo požiūriu 19181953 m. laikotarpis Lietuvai prilygsta šimtmečiams: buvo nusikratyta carų Rusijos ir kaizerinės Vokietijos jungo, iškovota nepriklausomybė pažadino tautos kūrybines galias, pasiekta didelė pažanga įvairiose šalies gyvenimo srityse, 19381940 m. sulaukta trijų valstybių kaimynių ultimatumų, 19401941 m. patirtos dvi okupacijos ir trauminį šoką sukėlusios masinės gyventojų žudynės ir represijos. Lietuva buvo išbraukta ne tik iš politinio pasaulio žemėlapio, žymiausių enciklopedijų, bet ir Vakarų gyventojų atminties. Valstybei iškilo gyvybės ar mirties problema.
Tvirtu autoriaus įsitikinimu, 19401953 m. Lietuvos istorijos įvykių ir kančių supratimas yra raktas pažinti jos žmonių charakterį, dvasinį pasaulį, suprasti ekonominę padėtį ir sunkumus.
Remiantis įvairia literatūra, tėvų ir jų kartos žmonių pasakojimais ir asmenine paauglio patirtimi knygoje bandoma atskleisti 19401953 m. atmosferą, žmonių nuotaikas, dvasinio gyvenimo kismą.
Dėl nesiliaujančių represijų, smurto, ekonominio skurdinimo nutilo suaugusių ir vaikų, mokytojų kalbos ir dainos. Ikiokupacinių laikų knygos ir laikraščiai virto pelenais, sandėliais paverstos bažnyčios, vienuolynai. Liežuvį reikėjo laikyti už dantų stipriau nei grandine pririštą šunį. Nuo žmonių veidų dingo šypsenos. Nebuvo priežasties šypsotis, geriausiu atveju šypsena būtų kėlusi įtarimą okupantų pareigūnams. Tai buvo laikas, kai gandrų (nacionalinių paukščių) kalenimą pakeitė svetimųjų ir jų samdinių automatų ir kulkosvaidžių salvės. Nuo šūvių virto pakelėse ir sodybose pastatyti kryžiai, betono nuolaužomis tapo paminklai.
Françoise Thom, istorikė, komunizmo istorijos ekspertė, Sorbonos universiteto profesorė
Tiktai 2006 m. sausį Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja pagaliau apsisprendė pasmerkti visus totalitarinius komunistinius režimus, tarp jų ir sovietų režimą. Kodėl taip ilgai gyvavo neįtikėtinas atlaidumas komunizmo nusikaltimams? Metų metais komunizmui labiau negu nacizmui buvo linkstama atleisti dėl kilnių idealų. Tiesą sakant, komunistų projektas žavėjo Vakarus socialinės inžinerijos užmojais. Visą XX amžių Europai nedavė ramybės jakobinų svajonė sukurti naują žmogų, atnaujinti žmoniją. Daliai Vakarų kairiųjų marksizmas-leninizmas atgaivino revoliucijos kultą. Mintis apie susitelkusį avangardą, vedantį minias išsivadavimo keliu, pakerėjo daugybę inelektualų ir jie užsimerkdavo prieš komunizmo nusikaltimus. New York Times korespondentas Maskvoje Walteris Durantys (Volteris Diurantis) žinojo tiesą apie 1932 m. badą Ukrainoje, bet tai jam pasirodė neverta dėmesio. Durantys klausė: Ką reiškia keli milijonai mirčių dabartinėmis aplinkybėmis? Nieko svarbaus. Pyptelėjimas, epizodas vykstant istorinėms permainoms. Manau, kad visa tai per daug sureikšminama. Tokį pat argumentą pasitelkė ir Simone de Beauvoir (Simona de Bovuar) 1946 m.: Šimto opozicionierių likvidavimas, žinoma, yra skandalas, bet galbūt tam yra priežastis... Galbūt tai tik būtina nesėkmės dozė, kiekvieno pozityvaus vyksmo dalis.
Noras neigti žmogaus prigimtį (ir prigimtį apskritai) yra bolševikų projekto esmių esmė. Bet kaip tik tas noras XX amžiuje paskatino progresyvizmo atsiradimą. Intelektinis kairiųjų ir bolševikų artimumas padeda suprasti, kodėl komunizmui taip ilgai sekėsi temdyti žmonėms akis. Tokiomis dermės nuotaikomis naudojasi šiandienos Rusija, priešingai negu Vokietija dar neįgavusi drąsos pažvelgti savo praeičiai į akis ir šiek tiek pasimokyti nuolankumo.
Politikos aktyvistų ir utopinių projektų mada, mūsų laikais, ko gero, jau yra praėjusi. Dabartinės krizės fone ir globalizacijos sąlygomis politiniai veiksmai ima rodytis tušti ir nevaisingi. Kai kas galbūt mano, kad svarbiausia kliūtis, trukdanti perprasti komunizmą, jau pašalinta. Visa ne. Šiuo metu pavojų kelia nebe komunistinis melas ar pokomunistinis istorijos klastojimas pagal Kremliaus dūdelę, o abejingumas, užmaršumas ir net proto letargas. Jaunesniosios kartos tiesiog neįsivaizduoja komunizmo žiaurumų ir tai nėra mažiau pavojinga negu savanoriškas vyresniųjų kartų apakimas, nes abiem atvejais pamirštama svarbiausia revoliucijos ir totalitarizmo pamoka: politinė valia, pagauta naikinimo aistros, gali virsti negailestinga jėga.
Tada suprantama, kodėl reikalingi tokie veikalai, kaip ši Vlado Terlecko knyga, kurioje aprašoma skausminga Lietuvos patirtis dviejų labiausiai niokojančių XX amžiaus režimų komunizmo ir nacionalsocializmo laikais. Abi okupantų galybės plėšė šią šalį ir naikino jos gyventojus. Vokietija siekė sunaikinti žydus, Sovietų sąjunga su šaknimis išrauti elitą. Abu okupantai labai stengėsi rasti vietinių bendrininkų savo nusikaltimams vykdyti ir Lietuvos gyventojams demoralizuoti. Stalinas siekė ir kito tikslo išeuropinti Lietuvą. Per gana trumpą laiką ši prispausta tauta, kaip ir kitos Sovietų sąjungos tautos, turėjo ištverti karo suirutę, paskui kolektyvizaciją ir didžiulį terorą dirbtinai sukeltą neva pilietinį karą, o iš tiesų komunistų karą su visa visuomene, turto nusavinimą, masines deportacijas, nežabotas egzekucijas, tarpusavio ryšių ardymą, moralės griovimą, tikėjimo draudimą, intelektualaus gyvenimo žlugdymą, nacionalinės savimonės naikinimą. Santūrus ir tikrais faktais pagrįstas Vlado Terlecko pasakojimas atkuria šį nužengimą į pragarą ir primena, kad lietuvių rezistencija niekuomet, net pačiais juodžiausiais metais, neužgeso.
Iš šio veikalo, kaip ir iš kitų nesenų darbų, skirtų demokratinių šalių sukomunistinimo temai, aiškėja, kad tokia politika nebuvo improvizacija. Ji atsirado Stalino valia, pagal Kremliaus apgalvotą strategiją. Tai buvo troškimo turėti absoliučią valdžią išraiška. Šis troškimas įkvėpė Staliną ir veikė jo šalininkus net tada, kai Stalinas jau ilsėjosi kape. Šis troškimas nuslopino viską, kas pasitaikė jo kelyje: išlikimo instinktą, sveiką protą, moralę. Stalinas tikėjo galįs nesustodamas klonuoti savo režimą. Istorijos ironija kaip tik šalyse ir teritorijose, aneksuotose Antrojo pasaulinio karo pradžioje, o po karo dar sykį pakliuvusiose į Stalino gniaužtus, gimė ir išaugo išsilaisvinimo judėjimai, kuriems buvo lemta sugriauti SSRS.