Pastaba: Bakstelėkite arba dukart spustelkite bet kurią teksto vietą, kad išgirstumėt.
Jaunystė mūsų bunkeryje žuvo
su sprogusia prie veido granata.Vytautas Cinauskas
Kai karo po karo pradžioje į miestelius rikiuote ir su darnia daina įžengdavo partizanai, žmonės džiaugsmingai juos sutikdavo, prašydavo dažniau lankytis, vaišindavo, galvodavo, kad Lietuva vėl laisva. Tuomet nebuvo išblėsusi Nepriklausomybės laikų samprata, kad karys Tėvynės gynėjas, tikrai subrendęs vyras. Partizanai buvo laukiami svečiai, merginoms ir vaikams imponavo jų karinės uniformos, drausmė, gražus elgesys, pasiaukojimas, stiprus tikėjimas laisve. 1945 m. Midašupio pradinės mokyklos mokytoja Marija Gražulienė, parėjusi iš Prienų tiesiog neatpažino kaimo. Ji rašė: Pilnas kelias raitų vyrų, žaliomis lietuviškomis kareivių uniformomis pasipuošusių. Žirgai papuošti trispalvėmis vėliavėlėmis. Jie sveikinasi, juokauja. Man jaunai taip gražu. Tiesiog širdis alpsta. Alpulį galėjo kelti vien partizanų uniformos, kurios kontrastavo stribų dėvėtiems išmatų spalvos drabužiams. Anelės Dručkutės atmintyje visam gyvenimui išliko tokie įspūdžiai: Niekada partizanų nematydavau paniurusių, nebent tekdavo pamatyti liūdnus po kokio partizano žuvimo ar sunkiai sužeidus kurį nors. Jie visada keldavo nuotaiką ir tikėjimą laisve ir gražia ateitimi. Kaip gražiai jie melsdavosi prieš valgį, po valgio, po kelionės. Jie varžydavęsi, kai po kautynių ateidavo mirtinai pavargę, peralkę, purvini, suplėšytais drabužiais, permirkę. Stengdavosi to neparodyti, nesukelti žmonių gailesčio. Vos pavalgę, šiek tiek nusnūdę, vėl tapdavo tikrais kovotojais, kupini energijos. Buvusi Leliūnų vlsč. mokytoja Birutė Tylaitė teigia: Jie mylėjo mus, mes mylėjome juos. Visi degėme vienu troškimu Lietuvos laisve. Regina Arnastauskaitė, beveik kiekvieną dieną mačiusi partizanus, dienoraštyje užrašė: Kokie jie linksmi, kokie gražūs vyrai. Tokie dideli ir gražiai nuaugę. Juk dabar geriausi vyrai miške. Jai ypač imponavo dėvintys kariškas kepures.
Anot P. Vaičekausko, partizanai buvo linksmi žmonės, net ir didžiausiuose varguose neprarasdavo humoro jausmo, niekad nenusimindavo, dauguma jų buvo aukštos moralės ir kultūros vyrai. Kaimas laukdavo Petro Balčino-Pušies, nes praskaidrindavo niūrias dienas. Apie jį ir draugus Jonas Zimkus liudijo: Nors jiems daugiau reikėjo paguodos, bet nesiskųsdavo, sakydavo, kad jiems niekas negresia. Nors dažnai ateidavo išvargę, nemiegoję, mūšiuose nusikamavę, vis tiek būdavo linksmi, traukė dainas, pasakojo anekdotus, prajuokindavo kitus. P. Balčiną gerbė už drąsą, linksmą būdą, alkoholio nevartojimą, draudimą kitiems gerti. Buvęs rezistentas Juozas Almonaitis pripažįsta, kad pamiškių kaimeliai tikrai neturėjo atvangos nuo partizanų. Bet žmonės ant mūsų nepykdavo, priešingai pasiilgdavo ir džiaugdavosi gyvus išvydę. Panašią mintį yra išsakęs ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Dažnai kaimiečiai pasakydavo: Kai jūs, vyrai, neužeinat ar ilgiau nematom, tai, rodos, ir pasaulyje nieko nesidaro, rodos, kad taip, va, ir bus ilgus metus. Partizanai išgyvendavo dėl kaimo vargų, prisipažindavo, kad sunku pas juos užeiti. Sąmoningai vengdavo kalbėti apie sunkią savo padėtį, pasakoti liūdnas istorijas. Jaunas partizanas Balčius po apsilankymo (1947 m. sausio 3 d.) Alantoje dienoraštyje parašė: žmonės mūsų išsiilgę. Kadangi partizanus ir jų kovą palaikė dauguma žmonių, todėl partizanai nebuvo atskilę nuo jų, nuo savo tradicijų. Būdavo sueina kelios partizanų grupės, susirenka daug jaunimo iš kaimų, visi pasidalina įspūdžiais, pasišneka. Ir eilėraščius deklamuodavo, ir pasivaišindavo <...>, pašokdavom, pajuokaudavom. Ir paverkdavom, visko būdavo. Aš tiesiog stebiuosi, kad tada buvo tokie gražūs vyrai <...>, prisiminimais dalinosi Elena Vasiliauskienė.
Šiltai apie partizanus atsiliepė Prakarpaitė: O kokie orūs, iškilmingi, uniformuoti jie stovėjo rikiuotėje. Nuostabiai gerbė jie vadus ir elgėsi drausmingai. Tarp jų negalėjai būti nesantūrus, išsiblaškęs. Pasak Aldonos Juškevičienės, partizanai buvo patys artimiausi žmonės, jų žūtį pergyveno kaip saviškių. Juos priimdavo kaip didžiausius svečius, vadino užtarėjais, gynėjais. Irena Montvydaitė pabrėžė aukštą partizanų intelektą, su jais būdavę apie ką pakalbėti, padiskutuoti. Ji stebėjosi: Tokia elegancija, tokie išdidūs, drabužiai švarūs <...> nesikeikiantys. Nenuostabu, juk tarp partizanų buvo nemaža išsilavinusių vyrų, talentingų poetų. Kovų pradžioje partizanai stengėsi aplankyti dažną sodybą, kad žinotų žmonių rūpesčius, pakeltų jų ūpą. Vadai domėdavosi, ar jų vyrai neskriaudžia. Tiriant išaiškėjo, kad vykdavo savotiškos partizanų ir gyventojų draugystės šventės. Ramutė Stačiokaitė rašo: Kai būdavo palankus oras, įvairaus amžiaus drąsesni žmonės, turėdami laisvo laiko arba sekmadieniais, norėdavo pabūti su partizanais. Ateidavo į sutartą vietą, atsinešdavo maisto ir visą dieną klausydavosi partizanų pokalbių apie kasdienybę, siekius, svajones ir kovas. Kitur pabendravimas būdavo pagyvinamas dainomis. 1945 m. Radvilonių miške ant Ežerėlės krantų susirinko per 100 gyventojų, tarp jų buvo net Radviliškio mokytojų. Partizanai surengė koncertą. Dainininkai turėjo muzikinį išsilavinimą. Reto grožio ir tembro balsais dainavo bosai, iš kurių vienas (Gorskis) vadintas Šaliapinu. Ir per mažesnius, spontaniškus susitikimus su gyventojais stiprus partizanų kvartetas surengdavo koncertą.
Man, 1011 metų vaikui, partizanai atrodė tarsi iš žurnalų Karys, Trimitas nuotraukų nužengę kariai: gražūs, mandagūs. Buvo laukiami kaip didžiausi svečiai.
Daug užrašyta šiltų atsiliepimų apie partizanų būrius, pavienius kovotojus. Emilija Šaltenienė, jos brolis draugavo su Antanu Krinicku-Romeliu, šitaip apibūdina šį vyrą: buvęs nuoširdus, ramus, lėtas, viską išklausydavo, išsiaiškindavo. Antanas Lapienis-Pempė buvo tylus, ramaus būdo, inteligentiškas. Apie Siesikus veikęs Stiklo būrys buvo labai kultūringas, visi kovotojai rimti ir drausmingi. Rašytojas Albinas Bernotas savo tėvų sodyboje matė tokius partizanus: <...> savo apranga tvarkingą Lietuvos kariuomenę primenantys vyrai kaimiečiai turėjo atrodyti labai įspūdingai moterėlių rūpestingai apskalbti, su trispalviais skydeliais ant kairės rankovės, su Gedimino stulpais pasmakrėje ir Vyčiais ąžuolo lapuose prie kepurių, jie trankiai mušdavo kulnais, stiebdamiesi ant galų pirštų, net pasvirdami į priekį, grakščiai tiesdami plaštaką prie kepurės snapelio, šitaip jie dideliam ir mažam iš eilės atsisveikindami paduodavo ranką, linkėdavo viso ko gero su viltimi vėl gyviems susitikti, tuoj po to trumpa partizaniška malda <...>. Anot jo, tos kartos žmonių akys švietė tauria šviesa, tokių akių dabar nei gatvėje, nei nuotraukoje nepamatysi.
Geležinio Vilko rinktinės vadas Algirdas Varkala-Žaliukas visada reikalavo iš savo vyrų mandagaus elgesio, drausmės ir tvarkos. Anot J. Gaidausko-Breivės, būrių vadai buvo protingi, drausmingi, viešpatavo tvarka ir sutarimas. Labai šiltai atsiliepiama apie J. Šibailą. Jį partizanai gerbę ir mylėję kaip tėvą ir mokytoją, geru žodžiu padėdavęs į bėdą patekusiems žmonėms. Vyčio apygardos Žilvyčio būrio vyrai (apie 30) minimi kaip pasižymėję santūrumu, drausme, savo veiksmų apsvarstymu, kad kuo mažiau nukentėtų žmonių, visus išdavikus perspėdavo tris kartus. Apie Jonavą veikęs Jonas Bartusevičius-Vėtrungė nuo vaikystės buvo geraširdis, švelnaus būdo, sąžiningas, darbštus, rašė eilėraščius. Benjaminas Jakševičius-Dzedzunis gražiai piešė, drožinėjo. Bronius Kemeklis-Kerštas labai gražiai piešė akvarele. Algirdas Šimanskas mėgo tapyti, drožinėti, labai gražiai smuikavo. A. Radzevičiui-Lapui didžiausią įspūdį darė jaunas partizanas Nemunėlis, kurio išskirtiniai bruožai buvo taktiškumas, kultūringumas. Kūrė eilėraščius. Jis ir jo draugai Ryklys ir Naikintuvas žavėjo pamaldumu, drausmingumu. Bronius Krivickas mokėjo raminti, deklamuodavo eilėraščius, todėl buvo labai laukiamas. Jo bunkeryje buvo daug knygų, ypač domėjosi rusų literatūra, išmoko latvių kalbą, svajojo įsikurti Vilniuje ir atsidėti moksliniam literatūriniam darbui. Apskritai buvo daug išsilavinusių, pvz., Antanas Burbulis mokėjo 4 užsienio kalbas, Ignas Leščius, buvęs Skiemonių progimnazijos mokytojas, penkias. T. Limba-Sakalas bunkeryje studijavo lietuvių kalbos žodyną, nagrinėjo kirčiavimą. Kiti savarankiškai ruošėsi studijoms, mokėsi užsienio kalbų. Nors Prisikėlimo apygardos vadas Petras Bartkus-Žadgaila gerai suvokė, kad žus, vis vien svajojo baigti studijas, kalbėjo, kad jo laukia mergaitė, reikės perstatyti namus... Šie faktai, be kita ko, patvirtina partizanų tikėjimą laisve, rengimąsi normaliam gyvenimui. Daugelis partizanų buvo pamėgę laisvalaikiu skaityti knygas. Šiaurės Lietuvos kovotojas Andrius Žemaitis-Radvila dienoraštyje ne kartą pabrėžė, kad jam skaitymas yra mėgstamiausias dalykas, suteikiantis dvasinę ramybę, padedantis įveikti monotoniją.
Tarp dešimčių tūkstančių partizanų pasitaikė girtaujančių, grubių, plėšikaujančių, kerštaujančių, įtampos nepakėlusių ir dėl to nusižudžiusių, palūžusių per tardymus ir kankinimus, išdavusių kovos draugus, nužudžiusių nekaltus žmones. Antanas Šimėnas pripažino, kad po 1946 m. darėsi sunkiau palaikyti partizanų drausmę, išsaugoti viltį. Jis paaiškino, kodėl taip nutiko: Bet kaip tą įtikinti, kuris mirties nebijo ir žino tikrai, kad žus ne šiandien, tai rytoj? Ateitį apgaubė miglos, žmones <...> baisus persekiojimas <...> palaužė. Kaip tu jam viltį sustiprinsi, kad pas tave baigia ištirpti. Pasak jo, vienas kitam kaldavo, kad negalima prarasti gero vardo. Padarytas klaidas pripažino, apgailestavo ir atsiprašė. Prieš juos sadistiškai kovojusieji nepajėgė taip pasielgti.
Labai gražiai apie mūsų partizanus rašė su jais kalėjęs Rusijos disidentas Vladimiras Bukovskis. Jam nuostabą kėlė, kaip lietuviai net lageryje už davinį dirba su meile, kruopščiai. Žavėjosi, kad jie išsaugojo tradicijas, įpročius, partizanišką psichologiją. Ypač disidentą sužavėjo Jonas Matuzevičius, daug kartų sužeistas, daktarų surinktas iš gabaliukų, pasmerktas 25 m. lagerio. V. Bukovkis rašė: Nepaisant viso to, išsaugojo nuostabų gyvenimo džiaugsmą, humorą ir kažkokį vidinį tyrumą. Nežinau, kaip tai pavadinti, bet, pagal mane, toks turi būti vienuolis.